Jurgita Milevičiūtė

Vos pasibaigus operacijai, kai mane perkėlė į reanimaciją, iš karto pastebėjau, kad labai lengva kvėpuoti.
Godžiai traukiau į plaučius orą, atrodė, kad juo springstu. Niekada nepamiršiu to jausmo…



Jurgita, kaip sužinojote, kad Jūsų sąkandis (buvo) netaisyklingas?

Vaikystę praleidau provincijoje, kur gydytojo ortodonto net nebuvo. Pradėjus keistis dantims iltiniai dantys dygo „ant viršaus“ (atrodžiau kaip vampyriukė), tad mama nuvedė mane pas vaikų dantų gydytoją, kuri tuo metu mūsų krašte daugiausia išmanė apie vaikų dantis. Gydytoja nurodė pašalinti viršutinius iltinius dantis. Apie ortodontinį gydymą tuo metu nebuvo nė kalbos. Bėgant metams, jau maždaug 7-oje klasėje, akivaizdžiai ėmė ryškėti veido asimetrija, o prie jos prisidėjo kvėpavimas pro burną, trauma vaikystėje, pašalinti iltiniai dantys, vieno danties užuomazgos nebuvimas. Nuolat turėdavau bėdų su skrandžiu. Kaip sužinojau vėliau, jos kildavo dėl nesukramtyto maisto, kurį sukąsdavau vos keletu dantų.

Kuo toliau, tuo labiau išgyvenau dėl veido asimetrijos. Galiu suskaičiuoti ant pirštų, kiek nuotraukų turiu iš mokyklos ir studijų laikų. 12-os klasės vinjetėje esu net nufotografuota kitaip, nei visi. Ilgainiui išmokau pozuoti ir lyg profesionalus modelis tiksliai žinojau, ką daryti: pasileisdavau plaukus, atsistodavau kitu kampu, pakreipdavau galvą. Skirtumas tas, kad priešingai, nei modelis, tokiu būdu stengdavausi paslėpti savo bruožus.

Kita vertus, joks meistriškumas pozuojant nepadėdavo išvengti mokytojų, dėstytojų ir darbdavių komentarų, jog mano veido išraiška yra rimta, pikta... Kandūs komentarai tapo problema, kurią teko spręsti, nors ir nesijaučiau, kad būčiau nusipelniusi tokio defekto ar skaudžių replikų... Gerai mane pažįstantys žmonės žinojo, jog tokia nesu. Suprasdavau, kad problema kyla dėl veido bruožų, tačiau pati jų pakeisti negalėjau. Taigi, kiekvienas toks aplinkinių pasisakymas primindavo apie defektą, aš vis dažniau apie jį galvodavau, matydavau kreivus dantis, veidą, nemielus veido bruožus, vis labiau dėl to išgyvendavau ir vis mažiau pasitikėdavau savimi.


Kaip nusprendėte, jog sąkandį reikia sutvarkyti?

Dar studijuodama antrame kurse nuėjau pas gydytoją-ortodontę Kaune, kuri papasakojo apie gydymo eigą ir kainas. Kita vertus, greitai tapo aišku, kad negaliu pasirinkti gydymo. Priežastis buvo paprasta – tuo metu mane, kaip ir daugelį studentų, finansiškai rėmė tėvai, o suma, reikalinga gydymui, mums tuo metu buvo labai didelė. Jei tuo metu būtų bet kokių kitų galimybių, kaip, pavyzdžiui, šiuo metu veikiantis „Veido fondas“, nedvejodama būčiau kreipusis.


 ...o kaip sužinojote, kad Jums reikalingas ortognatinis gydymas?

Apie ortodontiją ir ortognatinį gydymą teko girdėti studijuojant odontologinę priežiūrą (gyd. odontologo padėjėjos specialybę). Dėstytojai mane pateikdavo grupiokėms, kaip netaisyklingo sąkandžio savininkės pavyzdį... ir minėjo, kad Vilniuje yra veido ir žandikaulių chirurgas Simonas Grybauskas, kuris tokius pacientus, kaip aš, operuoja. Pradėjusi dirbti pagal specialybę ėmiau vis dažniau galvoti, kad reikia išsitiesinti dantis. Esu labai laiminga, kad išsikėlusi gyventi į Vilnių susipažinau su savo ortodonte Evelina Margelyte-Bobiniene. Konsultacijos metu sužinojau, kad siekiant ištiesinti dantis ir sutvarkyti veido asimetriją vien breketų nepakaks. Reikės ir ortognatinės operacijos. Apie pačią operaciją tuo metu nieko nežinojau, tad išsigandau.


Ar ortognatiniam gydymui pasiryžote iš karto?

Dar iki konsultacijos pas Simoną, po pokalbio su ortodonte Evelina aiškiai suvokiau, kad alternatyvų mano atveju nėra. Vis dėlto, netikėtai atsirado tokia „gydytoja”, kuri išvadino mane kvaila dėl sprendimo gydytis breketais ir operuotis bei žadėjo, kad per pusantrų metų mano šypsena taps ideali ortodontinių treinerių pagalba. Ir ką jūs manote… Pasidaviau jos įtaigai ir susigundžiau. Galvojau paprastai: jei taip greitai įmanoma pasiekti rezultato, vėliau gailėsiuosi, kad nepabandžiau.

Savo tuometiniais pamąstymais dalinausi su ortodonte, o ji labai tolerantiškai reagavo, neatkalbinėjo manęs, nors išsyk perspėjo, jog tinkamo rezultato tokiu metodu neįmanoma pasiekti, ortodontinis treineris tiesiog negali ištiesinti veido asimetrijos. Na, bet jei gydytoja pažadėjo, pacientas neabejotinai gali pabandyti...

Tuomet ir prasidėjo… Pradžioje „gydytoja” ortodontiniais treineriais pagamino plokštelę, kuri turėtų išplėsti viršutinį žandikaulį. Pareigingai nešiojau plokštelę, kruopščiai sukau sraigtelį, kaip ir buvo liepta. Palaipsniui priekiniai dantys pradėjo dar labiau „skėstis”, o nekokybiška plokštelė vis labiau trynė dantenas, kol galiausiai, maždaug po 4-5 mėnesių, tiesiog sulūžo neatlaikiusi jėgos. Tuomet gydytoja davė kitą stebuklingą priemonę, kuri jau tikrai turėjo visus dantis sustatyti į vietas ir ištiesinti veidą. Kankinausi dar apie metus. Gydytoja vis sakydavo, kad dantų lankai puikiai tiesinasi, tik aš nieko panašaus neįžvelgdavau, mačiau tik dar labiau išvirtusius priekinius dantis ir atsiradusią recesiją.

Dabar gailiuosi, kad apskritai leidausi į kalbas ir praradau visus metus. Esu dėkinga ortodontei Evelinai, kad po tokių mano dvejonių ir lakstymo sutiko mane gydyti!


Ar apsisprendžiant dėl gydymo prireikė kitų žmonių nuomonių, patirties?

Po konsultacijos su mano ortodonte įnikau skaityti www.orthognatic.lt, bet man to neužteko… Peržiūrėjau, ko gero, visus tuo metu buvusius vaizdo įrašus „YouTube“, ieškojau informacijos internete įvairiausiomis kalbomis… Labai trūko informacijos lietuvių kalba - žmonių, pasirinkusių ortognatinį gydymą, istorijų, pasidalinimų patirtimi.


O kiek svarbus buvo artimųjų arba draugų palaikymas?

Žinoma, norėjosi, kad visi palaikytų, bet nieko panašaus… Aplinkiniai gal veikiau galvojo, kad man su galva negerai, jog pati niekieno neverčiama noriu, kad būtų supjaustyti žandikauliai… Didžiausio palaikymo sulaukiau iš ortodontės Evelinos Margelytės-Bobinienės. Ji vienintelė suprato, kas manęs laukia ir tik jai galėjau pasiguosti. Taip pat mane palaikė draugas ir šeima, kurie visuomet buvo šalia.


Kokį prisimenate gydymo procesą? Kokios buvo sunkiausios akimirkos? Labiausiai džiuginančios?

Gydymo procesas truputėlį užsitęsė, bet manau, kad viskas vyko sklandžiai ir pagal planą. Prieš operaciją buvo labai neramu, bet nerimas išnyko nuvykus į ligoninę, kuomet išaušo ilgai laukta diena. Niekada nepamiršiu to jausmo, kai iš reanimacijos skyriaus perkėlė į palatą. Tada norėjau visiems pasigirti! Buvau tokia laiminga, kad nieko nelaukdama pradėjau visiems iš eilės skambinti ir džiaugtis, kad viskas pavyko. Fotogravausi jau pačią pirmą dieną, nors ankščiau niekada nebūčiau to dariusi.

Jaučiausi puikiai, tik nenusakomai norėjosi valgyti. Iki operacijos jau planavau, kaip maitinantis vien sultiniu, košėmis ir jogurtais kris svoris, tačiau nieko panašaus! Nesuprantu, kaip galima numesti svorio po operacijos... Apetitu tikrai nesiskundžiau, todėl, jei ir nukrito, tai nebent koks kilogramas, nors ir dėl jo abejoju.

Labiausiai džiugindavo, kai nuėjus pas Simoną su modeliais, išgirsdavau optimistinį „visai nebedaug reikia“, o ortodontė Evelina nuramindavo, kad neprisisvajočiau ir primindavo, jog siekiamas 1,5 ar 2 mm pokytis gali užtrukti.

Sunkiausia buvo tai, jog nebuvo nė dienos, kad aplinkiniai nepaklaustų: „Tai kada nuims breketus?“ Paskutiniuoju metu jau tiesiog juokaudavau, jog man moka už tai, kad nešioju breketus.

Galiausiai, breketai ir ortognatija tapo mano gyvenimo dalimi. Švęsdavau breketų gimtadienį. Net diplominis darbas buvo susijęs su ortodontija. Kai dabar prisimenu, net juokinga pasidaro: giniesi diplominį darbą apie breketų priežiūrą praėjus visai nedaug laiko po operacijos, pati su breketais, dantys „sušinuoti“, dar patinusi, neaiški kalba, tačiau pati laimingiausia pasaulyje!


Ką pasakytumėte tiems pacientams, kurie dar tik svarsto galimybę rinktis ortognatinį gydymą?
 
Apsisprendžiant ir pasirenkant ortognatinį gydymą svarbiausia yra neklausyti aplinkinių primetamos nuomonės ar atkalbinėjimų operuotis. Operuojamasi tik dėl savęs, ne dėl kitų. Taip pat labai svarbu suprasti, kad ortognatinis gydymas yra ilgas ir sudėtingas, todėl reikės didelės kantrybės, tolerancijos, begalinio supratimo ir žmogiškumo. Reikia pasikliauti savimi ir besąlygiškai pasitikėti savo ortodontu/-e ir chirurgu, nes jie yra savo srities žinovai.

Kada pajutote, jog gyvenimas išties pasikeitė?

Mano gyvenimas jau po operacijos pasikeitė radikaliai. Visiškai nesinorėjo sveikti namuose, dažnai kviečiau draugus ir artimuosius susitikti. Manau, jog geriausias įrodymas, kad jaučiausi puikiai yra tai, kad su drauge nuėjus puodeliui kavos galiausiai užsisakiau kalnus maisto, visai pamiršusi, kad dantys dar „sušinuoti“ ir kramtyti negalima. Vos pasibaigus operacijai, kai mane perkėlė į renimaciją, iš karto pastebėjau, kad labai lengva kvėpuoti. Godžiai traukiau į plaučius orą, atrodė, kad juo springstu. Niekada nepamiršiu to jausmo… O dabar jaučiuosi puikiai ir esu labai laiminga. Galiu be vargo atsikąsti maisto, kramtyti, skrandžio skausmai dingo, puikiai išsimiegu, šypsena superinė, dantys tiesūs, veidas taip pat, mokausi dažniau šypsotis (nes per tiek metų atpratau), savimi pasitikiu, girdžiu komplimentus iš aplinkinių... ko gi daugiau galima norėti?


Jeigu galėtume atsukti laiką atgal, jau žinodama ir patyrusi tai ir tiek, kaip dabar, ar pasirinktumėte ortognatinį gydymą dar kartą?

Žinoma, kad taip! Net nesudvejočiau. Galėčiau vėl klijuotis breketus ir gultis operacijai nors ir šiandien!

 

--

Ortognatinį gydymą visuomet apima jungtinis chirurgo komandos ir gydytojo ortodonto darbas. Dr. Simono Grybausko komanda dėkoja už bendradarbiavimą ortodontei Evelinai Margelytei-Bobinienei, kurios dėka pavyko pasiekti šių gydymo rezultatų.