Viktorija Sprainytė

Pooperacinis laikotarpis praeina labai greitai, nors tuo metu atrodo, kad sunkiau ir būti negali.
Žinoma, visada smagu, kai reikia įdėti mažiau pastangų. Kita vertus, lengvai gaunami dalykai taip nevertinami.
Be to, gyvename tik vieną kartą - jei dėl kažko jaučiamės blogai ir turime galimybę tai pakeisti, reikia keisti.
Gyvenime ir taip per daug dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso.



Viktorija, koks buvo Jūsų gyvenimas iki operacijos? Kokių rūpesčių sukeldavo netaisyklingas sąkandis ir žandikaulių padėtis? Ar bandėte savarankiškai tvarkytis su šia problema?

Nuo pat vaikystės turėjau kreivus dantis, t.y. viršutinio žandikaulio šoniniai kandys buvo labiau išlindę, nei centriniai kandys. Vengdavau šypsotis arba šypsodavausi sučiauptomis lūpomis. O ir taip besišypsodama neatrodydavau labai simpatiškai: dėl gilaus sakandžio, dantys buvo tarsi įgaubti, o smakras atsikišęs. Būdama vaikas apie sąkandį nenusimaniau, tad labiausiai pergyvenau tik dėl kreivų dantų. Kiek pamenu, mama dusyk bandė išspręsti šią problemą nuvesdama pas ortodontą - ketvirtoje ir kažkurioje iš vyresnių klasių - bet tais laikais mieste, kuriame aš gyvenau, gydymo būdas buvo tik vienas - plokštelėmis su vielutėmis. Abu kartus, man jis pasirodė ypač skausmingas, ir vaikiškas ryžtas turėti tiesius dantis greit išgaravo.

Tiesa, dvyliktoje klasėje apsilankius pas odontologą, vėl sulaukiau pasiūlymo susitvarkyti tuos du atsikišusius dantis. Vėlgi, plokštelėmis, bet tuomet jos jau buvo pažangesnės - su sraigteliu. Iš pradžių dantis šiek tiek prastumdė į šonus, o atsiradus pakankamai vietos, į priekį išstūmė centrinius kandžius. Rezultatą pamačiau per pusmetį. Buvau labai patenkinta, nes tai buvo ženkliai geriau, negu tai, kas buvo iki tol. Žinoma, plokštelę reikėjo nešioti ir toliau, o vėliau ją įsidėdavau tik nakčiai. Šis procesas truko apie porą metų, kol galiausiai plokštelė sulūžo. Atrodė, kad dantys stovi savo vietoje, todėl nesukau sau galvos. Bet žinoma, tai buvo nevisiška tiesa - jie po truputį grįžinėjo atgal. Nors ir turėjau tiesesnius dantis, šypsotis neišmokau. Tiksliau - žinojau, kad šypsantis atrodau visai nesimpatiškai, todėl to vengiau. Atrodžiau pikta, nors tokia ir nebuvau.


Kas paskatino Jus pasirinkti šį gydymą?

Kadangi daug metų vis neramino mintis apie į seną vietą grįžinėjančius dantis (ir turbūt prisigalvojau daugiau, nei iš tiesų buvo), buvau nusprendusi tvarkytis dantis breketais. Apie savo sąkandžio tipą ir ortognatinį gydymą sužinojau tik pirminės konsultacijos pas ortodontę metu. Man paaiškino, kad dantis galima ištiesinti ir tiesiog breketų pagalba, tačiau jei noriu pokyčių zonoje aplink lūpas, padėti gali tik ortognatinė operacija. Ortodontė pasiūlė apsilankyti konsultacijai pas daktarą Simoną Grybauską ir išsiaiškinti visus rūpimus klausimus. Iki pirmosios konsultacijos apie šį gydymo būdą susižinojau gerokai daugiau - pakankamai, kad pakraupčiau nuo detalių per kokias kančias reikia  pereiti pacientams pooperaciniu laikotarpiu. Informacija buvo labai detali, ir aš tuomet beveik peržegnojau šį gydymo variantą, bet į konsultaciją vis dėlto nuėjau - nebuvo aišku, kelių žandikaulių operacijos man reikės (vieno žandikaulio atveju, viskas atrodė gerokai paprasčiau).


Ar svarstėte kokias nors alternatyvas?


Alternatyva buvo aiški - tiesiog tiesinti dantis breketais - tačiau konsultacijos metu gavau informacijos, kad vien breketais tiesinti dantų neverta.


Ar iki pasirenkant ortognatinį gydymą teko domėtis kitu žmonių patirtimi, nuomonėmis?

Visą informaciją apie ortognatinį gydymą gavau iš savo ortodontės, dr. Simono Grybausko ir interneto. Gyvai nė vieno žmogaus, kuriam buvo atlikti ši operacija, nepažinojau. Internete iki smulkmenų prisiskaičiau, kas laukia pasirinkus šį gydymo būdą. Labiausiai įstrigo šie žodžiai: “ant kiek reikia savęs nemylėti, kad pasiryžtum tokiai kančiai”. Sužinojau, kad operacijos metu egzistuoja komplikacijų tikimybė, kas drąsos pasiryžti šiam žingsniui nepridėjo. Šiek tiek nusiraminau sužinojusi, kad dr. S. Grybauskas - vienas iš geriausių šios srities chirurgų, ne tik Lietuvoje.


Ar prireikė artimųjų arba draugų palaikymo? Kokia buvo jų reakcija, kai sužinojo, kad nusprendėte operuotis?

Nuo pat pradžių apie mano pasirinkimą žinojo mano vaikinas ir nebandė daryti jokios įtakos mano apsisprendimui, tiesiog pasakė, kad nuspręsti turiu pati. Mamai išdrįsau pasakyti kiek vėliau. Ji, žinoma, išgyveno, todėl iš pradžių klausinėjo, kam man to reikia, tačiau su laiku apsiprato ir susitaikė. Draugams pasakiau likus visai nedaug laiko iki operacijos. Sunku buvo tiksliai nupasakoti, ką man darys, ir kokia iš to nauda. Reakcijų būta įvairių, bet iš esmės nė vienas nepasmerkė.


Kaip vyko gydymo procesas? Kokios buvo sunkiausios akimirkos? Labiausiai džiuginančios?

Ortognatinis gydymas - tai ne vien operacija, o ir ilgas pasiruošimo jai laikotarpis, kuris reikalauja labai daug kantrybės. Tuo metu yra labai sunku, bet svarbu suprasti, kiek svarbūs tie keli milimetrai dantų poslinkio iki operacijos galutiniam rezultatui. O buvo visko: ir prapuolę dantų modeliai, ir nukelta operacijos data - daug smulkmenų, kurios tuo metu atrodė, lyg tragedija.

Prasidėjus finišo tiesiajai manęs laukė penkios konsultacijos, kurių metu buvau visaip matuojama, fotografuojama ir konsultuojama, kaip elgtis pooperaciniu laikotarpiu. Tuo metu didesnė nei operacijos baimė, buvo baimė, kad ją nukels sukarščiavus ar atsiradus žaizdelei burnoje, kadangi dėl šių dalykų kyla pavojus paciento gyvybei. Trumpai tariant, tai buvo dar viena mažytė tragedija ir priežastis kraustytis iš proto, o štai įsiregistravus į ligoninę viskas judėjo pirmyn savaime, net į operacinę eiti nebuvo baisu.

Na, o sunkiausia akimirka - visai ne akimirka, tai visa naktis po operacijos, kai praeinant narkozės poveikiui, užplūsta visa aibė nemalonių pojūčių: negalėjimas įprastai kvėpuoti, per daug spaudžianti šaldanti patinimą mažinanti kaukė, skaudūs pojūčiai gerklėje ryjant seiles, maudimas širdies zonoje (man buvo prijungę net elektrodus širdies darbui stebėti bei sulašinę vaistų). Vėliau naktį iš nosies pradėjo bėgti kraujas, kurio didžiąją dalį turbūt prarijau su seilėmis. Galvoje nebuvo nė menkiausios minties apie miegą - baimė užspringti laikė akis plačiai atmerktas. Sesutės mano kaukės suveržimo pataisyti negalėjo, todėl visa naktis po operacijos buvo laukimas, kol ateis rytinės vizitacijos laikas ir specialistai pataisys kaukę. Pusiau gulomis sėdėjau ir stebėjau, kaip aušta pro priešais mane esantį langą, tik mano nelaimei, tas langas buvo į vidinį kiemą - į pačią paskutinę vietą, kur saulė pasirodė.

Ryte mane apžiūrėjo kitas chirurgas, atlaisvino kaukę ir iš intensyvios priežiūros palatos buvau perkelta į savo vienutę. Maniau, kad bus dar blogiau - gali gi nepavykti prisišaukti nieko, jei būtų sunku. Tačiau viskas buvo priešingai: mane prižiūrėjo sesutė, kuri rūpinosi kaip savo vaiku, pavertė beveik žmogumi, parodė, kaip maitintis, kaip skalauti burną. Galėjau, kad ir lėtai, kad ir svaigstančia galva, pati nueiti į tualetą. Valgymas švirkštu trukdavo ilgai, ne visas maistas pasiekdavo skrandį - dėl jautrių gerklų daug maisto tiesiog atkosėdavau.

Lankytojai pas mane pradėjo veržtis jau pačią pirmąją dieną - nuo pietų su manimi buvo mama, vėliau atėjo dvi draugės, savarankiškai išsiaiškinusios ligoninės skyrių ir palatą, atnešė dovanų vaikiškos tyrelės - jos valgyti aš dar ilgai negalėjau, nors ir pasimėgaučiau - skonio joje buvo ženkliai daugiau, nei ligoninės maiste. Kiek pamenu, mintis žodžiais perteikti nelabai sekėsi - bendravimas vyko gestų ir keistų garsų skleidimo kalba, bet taip buvo tik pirmą dieną. Antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį praleidau ligoninėje. Civilizuoto žmogaus įgūdžius prisiminti sekėsi vis geriau, tačiau veidas tino dar labiau ir panašėjo į kriaušę. Žinoma, tai nebuvo netikėta, bet žiūrint į atvaizdą veidrodyje, buvo sunku pamatyti save. Penktadienį iki pietų išrašė iš ligoninės, vaikščiojau ir daug ką dariau pati, bet nuolat svaigo galva, tad gavau kelialapį į sanatoriją pas mamą su puikiu maitinimu. Deja, ten ištvėriau tik nepilną savaitę: mama prižiūrėjo 1,5 metų anūkę, beveik devyniasdešimties metų savo mamą ir mane. Nenorėjau jaustis našta - visgi buvau labiausiai savimi galintis pasirūpinti žmogus iš trijulės, tad stengiausi ant kojų stotis pati. Kuo toliau, tuo laikas bėgo vis greičiau - po dviejų savaičių po operacijos jau dirbau iš namų, po trijų - išdrįsau pasirodyti darbe. Žinoma, viskas tuo nesibaigė - keturis mėnesius reikėjo stebėti, ką dedu į burną. Iš pradžių tai buvo įvairios pertrintos sriubos, vėliau - troškiniai. Net ir praėjus keturiems mėnesiams, iškart prie kepsnių ir karbonadų negrįžau - buvo netgi šiek tiek baisu kramtyti. Reikėjo dažnai lankytis pas chirurgą apžiūrai, o metų gale buvo atnaujintas gydymas breketais ir gegužės mėnesį jie jau buvo nuimti. Taip, tuo metu laikas slinko lėtai, bet kai atsigręžiu atgal, visgi atrodo, kad pooperacinis laikotarpis praėjo greitai.


Kas, Jūsų akimis, labiausiai svarbu apsisprendžiant ir renkantis ortognatinį gydymą? Ką galėtumėte patarti kitiems žmonėms, susiduriantiems su panašia situacija?
    
Pagrindinis klausimas, į kurį reikia sau atsakyti - kaip man sunku dabartinėje situacijoje. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Nieko blogo, jei didžiausia problema, kurią norisi išspręsti - estetinė. Svarbiausia būti atviram pačiam su savimi, įvertinti savo lūkesčius, ar patirti laikini nepatogumai bus atsverti gauto rezultato.


Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas po gydymo (iš visų pusių - tiek asmeninės, tiek ir profesinės)?
                                                                                                                        
Į šitą klausimą labai lengva ir tuo pačiu sudėtinga atsakyti. Nėra sunku įvardinti, kas pasikeitė, bet sunku pasakyti, ar tie pokyčiai įvyko dėl operacijos. Taip jau nutiko, kad likus geram mėnesiui iki operacijos nutrūko santykiai su ilgamečiu širdies draugu, bet tikrai galiu pasakyti, kad operacija nebuvo santykių griūties priežastis. Vis dėlto, su operacija susiję pokyčiai prasidėjo dar prieš jai įvykstant. Labai pergyvenau dėl sveikatos: ne tik dėl savo kraujo kokybės (turiu polinkį į anemiją), bet ir paties imuniteto, prisiskaičiusi istorijų, kaip nukeliamos operacijos dėl pakilusios temperatūros ir panašių dalykų. Nusprendžiau kažką keisti, kad sveikata nebūtų tas atsitiktinis nenuspėjamas rodiklis, griaunantis visus planus. Taip atradau sportą. Prieš operaciją tai buvo bėgimas, o po operacijos noras sportuoti nedingo: bėgiojimą papildė intensyvios kardio treniruotės (žinoma, belieka pasidžiaugti, kad darbe sudarytos puikios sąlygos sportuoti). Mokykloje ir universitete sporto pamokų nekęsdavau, bėgant įveikus vos trečdalį rato, pradėdavo durti šoną, tad mano sportiniai pasiekimai apsiribodavo šachmatų lenta ir sportinių batelių pirkimu. Prieš operaciją bėgiojimas ir sportas kaip tik buvo „ant bangos“, tad ir aš pasidaviau manijai. Dabar man net sunku įsivaizduoti savo gyvenimą be kokio nors sporto, o prieš operaciją tai buvo ir puikus būdas susitvarkyti su augančiu nerimu. Maratonų bėgti nepradėjau, bet pradžioje didžiuliu iššūkiu atrodęs 10 kilometrų atstumas dabar jau nebegąsdina.

Galiu drąsiai pasakyti, kad tapau labiau savimi pasitikinti ir drąsesnė, spontaniška. Žinoma, pastarąją savybę turėjau ir anksčiau, bet ją tekdavo derinti su antra puse, o dabar, nors ir atsirado daugiau atsakomybių, darbų, tiesiog darau, nes žinau, kad niekas už mane to nepadarys. Be to, daugelį dalykų, kurie anksčiau atrodė baisūs ar reikalaujantys drąsos, dabar mintyse palyginu su operacija ir klausimo “tai daryti ar nedaryti?” nebelieka. Taip mano gyvenime atsirado kelionės, aktyvus dalyvavimas „couchsurfing“ sistemoje, tango šokis, gitara. Skridau parasparniu, šokau nuo tilto su virve, važiavau autostopu ir dviračiu iki Nidos. Mane džiugina jausmas grįžti namo „nusikalus“, bet žinant, kad diena nepraėjo veltui. Vargu, ar operacija turėjo įtakos mano karjerai - mano darbe graži šypsena nereikalinga, bet su ja aš nebesu pikta programuotoja - kas supranta, kiek teko iškęsti, giria mano pasiryžimą ir pokyčius.


Jeigu galėtume atsukti laiką atgal, jau žinodama ir patyrusi tai ir tiek, kaip dabar, ar pasirinktumėte ortognatinį gydymą dar kartą?
                                                                  
Nė nedvejodama. Pooperacinis laikotarpis praeina labai greitai, nors tuo metu atrodo, kad sunkiau ir būti negali. Žinoma, visada smagu, kai reikia įdėti mažiau pastangų. Kita vertus, lengvai gaunami dalykai taip nevertinami. Be to, gyvename tik vieną kartą - jei dėl kažko jaučiamės blogai ir turime galimybę tai pakeisti, reikia keisti. Gyvenime ir taip per daug dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso.

 

 

--

Ortognatinį gydymą visuomet apima jungtinis chirurgo komandos ir gydytojo ortodonto darbas. Dr. Simono Grybausko komanda dėkoja už bendradarbiavimą ortodontei Eglei Zasčiurinskienei, kurios dėka pavyko pasiekti šių gydymo rezultatų.