Sigita Pasmokytė

Apie džiaugsmą dabar galėčiau kalbėti ir kalbėti. Žiūrėdavau laidas apie ekstremalius pokyčius
ir labai laukdavau finalo, kada žmogus pasirodys šeimai, džiaugdavausi kartu su tais žmonėmis.
Žinoma, aš nedalyvavau projekte, televizijoje, bet tai, ką patyriau, kiekvieną kartą, kai po operacijos veidas gražėjo,
kai susitikdavau su savo draugu, šeima, artimaisiais ir visais draugais... jų reakcijų ir pagyrų nepamiršiu niekada!

Visiems, turintiems tokią ar panašią problemą, norėčiau patarti dėti mažiau kablelių tose vietose, kur reikalingas taškas.

 

Sigita, koks buvo Jūsų gyvenimas iki operacijos?

Vaikystėje, kol nežinojau ir nesupratau, jog turiu ir turėsiu problemų su sąkandžiu, lakstydavau, žaisdavau, šypsodavausi - kaip ir kiti vaikai. Gyvenau miestelyje, kuriame visi buvome kaimynai, draugai ir pažįstami nuo mažens, dėl to niekas nieko įtartino mano veide nepastebėjo.

Vėliau, kuomet pradėjau augti, kartu su manimi gana stipriai augo ir mano apatinis žandikaulis, o veidas darėsi vis kreivesnis. Tuomet tėvai nuvežė pas artimiausią odontologijos specialistą. Išgirdome, jog turbūt būsiu paveldėjusi netaisyklingą sąkandį ir pasiūlė plokštelių nešiojimo programą Kauno klinikose. Kadangi buvau tokio amžiaus, kai nuomonė ir norai keisdavosi kas dieną, nemaniau, kad jausiu didelį diskomfortą ir mintys apie plokšteles atitolo.

Per tą laiką pradėjau miegoti pravira burna, vis dažniau sulaukdavau klausimų, kodėl taip keistai atsikandu maisto. Iš tiesų ne tik atsikąsti, bet ir sukramtyti būdavo didelis darbas. Vengdavau bet kokių fotosesijų, o jei jų nepavykdavo išvengti, visais įmanomais būdais stengdavausi neatpalaiduoti veido, kad neatrodyčiau tokia nesimetriška. Mokyklos koridoriuje stebėdavau, kaip berniukai tyčia pastumia savo žandikaulį į priekį ir eina pro mane. Neslėpsiu - tikrai buvo labai nemalonu. Nors ir stengdavausi nekreipti dėmesio, vis tiek viduje gniauždavau kumštį.


Kaip bandėte savarankiškai tvarkytis su šia problema?

Tokių problemų pačiai susitvarkyti neįmanoma, veido nepaslėpsi po drabužiais - tad, kaip minėjau, stengdavausi neatpalaiduoti veido, o tuomet jau dažnai atrodydavau pikta, išsigandusi ir... vis tiek baisi.


Ar svarstėte kokias nors alternatyvas? Iš kur sužinojote apie tokį gydymo būdą? Kas paskatino Jus pasirinkti šį gydymą?

Nemanau, kad buvo daug iš ko rinktis norint pasiekti puikių rezultatų. Žinoma, keletą metų vistik praleidau su plokštelėmis. Susigyventi su jomis buvo sunku: nešioti nepatogu, kalbėti tuo labiau, dažnai išsiimdavau, esu ir pametusi jų, ir laikiusi tik po pagalve. Nesigailiu, kad nešiojau taip neatsakingai, nes Kauno klinikose buvo pasakyta, jog padėti nebegali - reikalingi breketai, ortognatinės operacijos. Plokštelės pasibaigė, o problema liko.
Pradėjau ieškoti klinikų kituose miestuose, kur dirba ortodontai ir galėtų man padėti pagražėti išvengiant operacijos apie kurią užsiminė Kaune. Lakiojau po visus miestus ir klinikas, tikėdamasi, kad kas nors padės, bet atsakymas būdavo tas pats: breketai situacijos neišspręs, reikia ir žandikaulių ortognatinės operacijos. Aš išsigąsdavau, o konsultacija tuo ir baigdavosi.

Nežinau, kodėl mane mintis apie operaciją taip baugino ir nenorėdavau nieko plačiau sužinoti. Vis dėlto, dar ir dabar prisimenu konsultaciją su gyd. Irina Aleksakova, kuri vien pažiūrėjusi į mano dantų modelius pasakė, kad gali man padėti ir... davė dr. Simono Grybausko – veido ir žandikaulių chirurgo - kontaktus. Ji paminėjo, kad chirurgas viską paaiškins, taip pat ir kodėl negalima sudėti vien breketų be operacijos... o mes susitiksime jau po visko, kai švytėsiu iš laimės! Tai tikriausiai ir buvo didžiausias spyris, noras švytėti.


Ar iki pasirenkant ortognatinį gydymą teko domėtis kitų žmonių patirtimi, nuomonėmis?


Turbūt būsiu iš nedaugelio, kurie iš karto nepuola ieškoti, kaip ėjosi kitiems. Maniau, kad visi žmonės yra skirtingi ir man tikrai nebus taip, kaip kitiems. Be to, mintis apie operaciją ir taip gąsdino. Laukiau susitikimo, kurio metu, dr. Simonas Grybauskas išaiškino visa, kas reikalinga, ir pristatė gydymo planą. Juo labai pasitikėjau ir pasitikiu, todėl jokių abejonių neliko, o leistis į papildomas paieškas net nemačiau reikalo. Kiek vėliau, kai ortognatinis gydymas jau įsibėgėjo, smalsumas darėsi vis didesnis, o TOS dienos laukimas - vis stipresnis, užklydau į „YouTube” pasižiūrėti, kaipgi viskas vyksta, kai reikia išspręsti tokias problemas. Taip pat, gal kokius 20 kartų perskaičiau informaciją iš www.orthognatic.lt internetinio puslapio. Kartais pagalvoju, kad dabar, kai jau esu „po visko“, daug labiau domiuosi kitais žmonėmis - kaip jiems sekasi ir kokie yra jų patyrimai.


Ar prireikė artimųjų arba draugų palaikymo? Kokia buvo jų reakcija, kai sužinojo, kad nusprendėte operuotis?

Taip. Visada gera žinoti, jog turi palaikymo komandą. Faktas - jeigu tėvai nebūtų palaikę manęs dar ir finansiškai, mano operacija būtų kiek atitolusi, nes pinigėlius būčiau taupiusi pati. Dar prieš operaciją  visuomet galvojau, jog LAIMĖ mėgsta tylą, todėl per daug nesiskelbdavau: žinojo visi, kam reikia, o kiti manė, jog tiesiog kurį laiką pabūsiu su breketais. Todėl visi gyvenome daug paprasčiau, lengviau, ir niekas nesukiojo pirštu prie smilkinio, stebėdamiesi, ką čia sugalvojau.

Žinoma, su laiku viskas išaiškėjo, turėjau keletą procedūrų, tokių kaip protinių dantų šalinimas, „bollardų“ sukimą, o apatinis žandikaulis dar labiau pasistūmė į priekį. Taip buvo numatyta gydymo plane ruošiantis operacijai, bet aplinkiniams, natūralu, pasidarė keista. Reakcijų tada sulaukdavau visokių, bet išgirdusi bet kokius bandymus atkalbėti, labai supykdavau. Juk tai buvo mano pasirinkimas, mano SVAJONĖ!


Kaip prisimenate gydymo procesą?

Kadangi man niekas nesakė, kad bus greita, paprasta ir lengva, aš nieko panašaus ir nesitikėjau. Žinoma, man, kaip ir kitiems, laukimas ir pasiruošimas atrodė labai ilgas, kad truks dar ilgai ir neaišku, kada gi viskas pagaliau pasibaigs. Dabar tai prisiminusi, žinoma, tik šypteliu, nes tai tikrai netruko amžinybės ir, kaip bebūtų keista, esu dar visai jauna – man 23 metai.
Gydymo pradžioje sužinome apytikslį gydymo laiką, tačiau sunku nuspėti, kokią staigmeną gyvenimas pateiks po metų - ligą, virusą, keliones, darbus ar mokslus - jis mums atsiųs. Todėl, nesame apsaugoti ir laiko atžvilgiu kažkas gali pasikeisti. Man pačiai svarbiausia buvo nesusirgti - labai bijodavau, kad nenukeltų operacijos dėl to, bet buvo visko... Tuo metu būdavo labai sunku susitaikyti, kad bene paskutinę dieną iki operacijos koją pakišo gripas... Dėl tokių dalykų nukenčia visi, todėl nereikėtų pamiršti, kad ne tik pacientams reikia kantrybės, o ir ortodontams, Simonui bei jo komandai!
Apie džiaugsmą dabar galėčiau kalbėti ir kalbėti. Žiūrėdavau laidas apie ekstremalius pokyčius ir labai laukdavau finalo, kada žmogus pasirodys šeimai, džiaugdavausi kartu su tais žmonėmis. Žinoma, aš nedalyvavau projekte, televizijoje, bet tai, ką patyriau, kiekvieną kartą, kai po operacijos veidas gražėjo, kai susitikdavau su savo draugu, šeima, artimaisiais ir visais draugais... jų reakcijų ir pagyrų nepamiršiu niekada! Tai yra nenusakomas jausmas ir net dabar, praėjus 9 mėnesiams po operacijos, visa tai prisiminus, akyse kaskart susikaupia džiaugsmo ašaros. Mano finalas jau įvyko – AŠ TAI PADARIAU!


Kas, Jūsų akimis, labiausiai svarbu apsisprendžiant ir renkantis ortognatinį gydymą? Ką galėtumėte patarti kitiems žmonėms, susiduriantiems su panašia situacija?

Mano manymu, sunkiausia ir yra apsispręsti.  Dr. Simonas Grybauskas ir jo komanda yra savo srities profesionalai, o mes tampame jų komandos dalimi. Tikėjimas, begalinis noras ir kantrybė yra neatsiejami renkantis gydymą, o pooperacinį laikotarpį kiekvienas išgyvena skirtingai, tad sunku jį apibrėžti. Kvaila būtų manyti, jog bus lengva, tačiau viskas yra išaiškinama, visada jauti palaikymą, Simono ir jo komandos priežiūrą.
Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, tikrai būčiau mažiau lakiojusi po visus miestus, tad visiems turintiems tokią ar panašią problemą, norėčiau patarti dėti mažiau kablelių tose vietose, kur reikalingas taškas. Tikiuosi ir tikiu, kad Jūs švytėsite iš laimės, kaip ir aš!


Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas po gydymo?

Juokaudama sakau, kad jaučiuosi, lyg gimusi iš naujo! Skaudžias replikas pakeitė nuostabūs žodžiai, nebereikia bijoti, kad ne taip kramtau, slėptis nuo fotoaparato. Man asmeniškai viskas tarsi apvirto aukštyn kojom. Darbas, reikalaujantis daug bendravimo, tapo kur kas malonesnis. Esu labai laiminga!

 

 

--

Ortognatinį gydymą visuomet apima jungtinis chirurgo komandos ir gydytojo ortodonto darbas. Dr. Simono Grybausko komanda dėkoja už bendradarbiavimą ortodontei dr. Daliai Latkauskienei, kurios dėka pavyko pasiekti šių gydymo rezultatų.