Viktorija Gurskaitė

Dabar, bendraujant su žmonėmis, dažniausiai skatinu daryti juos tai, ko jie trokšta, tačiau nepelnytai bijo.
Juk gyvename tik vieną kartą, todėl reikia stengtis, kad jis būtų nepakartojamas.

 

Viktorija, koks buvo Jūsų gyvenimas iki operacijos?

Kol buvau maža mergaitė, vienintelis skausmingas dalykas buvo pieninių dantukų rovimas. Reguliariai lankydavausi pas miestelio odontologę, kol vieną kartą, pasiskundusi dėl kreivo dantuko, gavau siuntimą į Žalgirio kliniką. Ten ir prasidėjo mano kryžiaus keliai, kurie, dabar jau galima teigti, baigėsi laimingo žmogaus istorija.

Gyvenimas iki operacijos, kol nežinojau, jog man jos reikia, dabar atrodo toks miglotas… Atrodo, jog viskas buvo blogas sapnas. Visose nuotraukose maskuodavau save, slėpdavausi, labai stipriai išgyvenau, bet lyg ir buvau susitaikiusi, kad tokia jau yra mano išvaizda, ir nieko negaliu pakeisti. Kai buvau paauglė, kartais sulaukdavau kandžių bendraamžių replikų, nesijaučiau pilnavertė, fiziniai trūkumai kurstė stiprius dvasinius išgyvenimus. Dažnai jausdavau tai vienos, tai kitos veido pusės skausmą, maudimą. Gaila, jog nerašiau dienoraščio – manau, jį atvertus būtų galima atgaivinti daug daugiau prisiminimų, nes, kaip jau minėjau, dabar viskas atrodo kaip per miglą. Maniau, kad visa mano istorija geriausiu atveju baigsis plokštele arba breketais, kurie ištiesins dantis, o aš galėsiu drąsiai šypsotis. Todėl prieš patį pirmąjį vizitą tiesiog laukiau, kol ortodontė man pasiūlys vienus ar kitus metaliukus.


Kas paskatino Jus pasirinkti šį gydymą? Iš kur sužinojote apie tokį gydymo būdą?

Apie šį gydymą sužinojau iš ortodontės, regis, to paties pirmojo vizito metu. Išvydusi mane, ji iškart paaiškino situaciją ir pasakė, jog galbūt ir būtų įmanoma dantukus ištiesinti „tam kartui“, tačiau problema yra kur kas didesnė ir ją reikėtų spręsti operaciniu būdu. Būtent ortodontė - gerb. Asta Abunevičiūtė - ir buvo pirmasis žmogus, kuris mane informavo apie šią galimybę. Dabar, mintimis grįžtant į pačią pradžią ir kartas nuo karto ją paanalizuojant, vis dažniau pagalvoju, kad pati sau ir buvau didžiausias paskatinimas. Nuo mažens mane domino medicina, jos inovatyvus augimas. Klinika man visad buvo ta aplinka, kuri kažkuo žavėjo. Netgi manau, kad saugumo ir pasitikėjimo jausmas šioje srityje man buvo savotiškas stimulas judėti į priekį.


Ar svarstėte kokias nors alternatyvas?

Jeigu mano atvejis būtų turėjęs alternatyvų ortognatiniam gydymui, galbūt ir būčiau apsvarsčiusi.


Ar iki pasirenkant ortognatinį gydymą teko domėtis kitu žmonių patirtimi, nuomonėmis?

Teko domėtis, kas tai per dalykas, analizuoti riziką, pasiruošimą. Peržiūrėjau ne vieną ir ne du filmukus apie panašaus likimo žmonių istorijas. Man buvo labai įdomu, norėjau kuo daugiau apie tai sužinoti, buvau sužavėta, kadangi man tai buvo visiškai nauja. Realybėje tuo metu nepažinojau nei vieno žmogaus, kuris būtų pasirinkęs tokį gydymą.


Ar prireikė artimųjų arba draugų palaikymo? Kokia buvo jų reakcija, kai sužinojo, kad nusprendėte operuotis?

Žinoma, prireikė. Kita vertus, mane palaikė tik šeima, du artimiausi žmonės. Draugai nesuprato, kam man to reikia, galvojo, kad neturiu ką veikti ir ieškau problemų. Bandė su manimi nuolat veltis į diskusijas ir priversti persigalvoti, neva dėl galimų komplikacijų ir kitų tariamų minusų. O šeima - priešingai - tarytum kvėpavo tuo pačiu, kuo ir aš, ir nė karto nesuabejojo tuo, kas yra daroma. Visada sulaukdavau patarimų ir palaikymo. Atskira grandis – aplinkiniai žmonės, kurie man nėra draugai ar artimieji. Jų komentarai buvo labai įvairūs. Vieni palaikė, kiti kandžiai komentavo, treti taip ir nesuprato, ką aš dariau ir kodėl.


Kaip vyko gydymo procesas? Kokios buvo sunkiausios akimirkos? Labiausiai džiuginančios?

Gydymo procesas buvo gana netrumpas, varginantis ir ganėtinai skausmingas. Tačiau aš buvau užsidegusi, dariau viską taip, kaip nurodė apsiėmusi mane gydyti specialistų komanda, todėl bendromis jėgomis viską pavyko iškęsti. Sunkiausios akimirkos buvo jau sulaukus pilnametystės, kai kiekvieną kartą važiuojant pas gydytoją tikėdavausi, kad ledai pajudėjo ir iki operacijos liko visai nedaug. Tačiau viskas nevyko taip greitai, kaip tikėjausi.
Gydymo metu atsiranda tam tikri nenumatyti dalykai, kuriuos prireikia tvarkyti neplanuotai, ir jie užima nemažą dalį laiko. Vis dėlto, kaip sakoma, doras tas, kuris kantrus. Buvo sunku dar tuomet, kai jau regėjau tą didžiąją dieną visai arti, bet dėl prastos sveikatos būklės, nusilpusio organizmo ar dar kokios priežasties, viskas turėjo būti pristabdoma. Teko ir pasinervinti, ir paverkti – buvo visko. Pati džiaugsmingiausia akimirka buvo tuomet, kai pabudau po operacijos ir išgirdau gerb. Simono žodžius, jog operacija pavyko idealiai ir kad aš laikiausi puikiai. Kad ir kaip jaučiausi išsekusi, tuo metu buvau pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Nuo tos akimirkos mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė, atsikračiau to, kas mane slėgė ir vertė jaustis blogai.


Kas, Jūsų akimis, labiausiai svarbu apsisprendžiant ir renkantis ortognatinį gydymą? Ką galėtumėte patarti kitiems žmonėms, susiduriantiems su panašia situacija?

Manau, pats svarbiausias dalykas yra žinoti, ko tikiesi. Labai svarbu suprasti, kas yra daroma tokio gydymo metu. Reikia įvertinti visus „už“ ir „prieš“. Žmonėms, kurie yra mano likimo, galiu pasakyti, kad kiekvienas iš mūsų prioritetus savo gyvenime paskirsto skirtingai. Jeigu kiekviena diena yra psichologiškai ar fiziškai sunki tiek, kad nebegali toliau taip gyventi, tuomet net nėra apie ką kalbėti. Šiais laikais gyvenime ir taip pilna dalykų kurie nėra mūsų valioje, tad kodėl gi nepakeisti to, kas šiuo atveju, priklauso nuo paties žmogaus?


Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas po gydymo?

Gyvenimas apsisuko 360° kampu. Tapau laimingesnė, savimi pasitikinti, drąsesnė, perspektyvesnė. Sunku patikėti, kad pasitikėjimas savimi tiek daug lemia žmogaus gyvenime. Negaliu nepaminėti, kad tapau sveikesnė: visgi yra tiesos teiginyje, jog visos ligos yra nuo streso ir baimių. Pamilau save - tai man yra svarbiausia šiai dienai.


Jeigu galėtume atsukti laiką atgal, jau žinodama ir patyrusi tai ir tiek, kaip dabar, ar pasirinktumėte ortognatinį gydymą dar kartą?

Šio klausimo labai dažnai sulaukiu iš aplinkinių ir visada visiems atsakau tą patį, lyg tai būtų užprogramuota manyje: nė sekundei nesuabejočiau. Dabar, bendraujant su žmonėmis, dažniausiai skatinu daryti juos tai, ko jie trokšta, tačiau nepelnytai bijo. Juk gyvename tik vieną kartą, todėl reikia stengtis, kad jis būtų nepakartojamas.

 

 

--

Ortognatinį gydymą visuomet apima jungtinis chirurgo komandos ir gydytojo ortodonto darbas. Dr. Simono Grybausko komanda dėkoja už bendradarbiavimą ortodontei Astai Abunevičiūtei, kurios dėka pavyko pasiekti šių gydymo rezultatų.